Tachikardija (gr. tachys – greitas + kardia – širdis) – tai širdies susitraukimų dažnio padidėjimas (daugiau kaip 90–100 kartų per min.).
Širdis gali pradėti stipriau plakti fizinio krūvio metu, susijaudinus, išgėrus stiprios kavos ar arbatos, ilgai būnant nevėdinamoje tvankioje patalpoje. Tačiau, jei širdies dažnio padidėjimas yra trumpalaikis, kuris pailsėjus ar jauduliui sumažėjus grįžta į normos ribas – tai nėra ligos požymis. Tačiau yra daug ligų, kurios gali sukelti pastovią tachikardiją.
Jei tachikardija nuolat kartojasi, širdis aprūpina kūną ir save pačią mažesniu kiekiu, taip pat dėl intensyvesnio širdies darbo jai reikia daugiau deguonies, todėl žmogus gali susirgti širdies išemija, širdies nepakankamumu ar jį gali ištikti miokardo infarktas. Sergant tachikardija ligonis gali dažnai alpti, gali net ištikti staigi mirtis.
Priklausomai nuo tachikardijos tipo, ligoniui gali būti skiriami vaistai, kurie reguliuoja širdies ritmą, gali būti atliekama perstemplinė prieširdžių stimuliacija ir kt. Jei kraujotaka nestabili, atliekama elektrinė kardioversija. Esant stabiliai kraujotakai, tachikardijos priepuoliui nutraukti atliekami vegetaciniai mėginiai (Valsalvos mėginys, veido panardinimas į šaltą vandenį ir kt.)